Projekto „Priešakinėse linijose“ autorė Karolina Barišauskienė: norėjau palikti autentišką turinį ateities kartoms
Jorūnė Liutkienė, LKTA tarybos narė
Moteris pandemijos akivaizdoje nepabūgo, neužsidarė, nesugalvojo pailsėti, susitvarkyti savo spintas ar mėgautis buvimu su artimaisiais, tačiau kartu su medikais išėjo į priešakines linijas ir visą karantiną pasakojo mums apie medikų realybę.
Kūrybinės agentūros „Ugdanti komunikacija“ įkūrėja, lektorė ir konsultantė Karolina Barišauskienė drąsiai būdama šalia jų, apsirengusi tokia pat apranga, kaip ir jie, su pačios suburta savanorių komanda ieškojo nuoširdžių pašnekovų ir matė COVID-19 reikalus iš arti. Karolina sako, kad jos sumanymas buvo panaudoti profesines žinias, kurti autentišką turinį ir per jį atskleisti medicinos darbuotojų darbo užkulisius bei emocijas karantino metu. Projekto vadovė teigia, kad jai pavyko geriau nei iš pradžių galėjo tikėtis. Šiame interviu Karolina atskleidžia savo tikslus ir emocijas, išgyvenimus ir naujas patirtis.
Vos tik išplitus koronavirusui iš tavęs išgirdome „Priešakinės linijos“. Kas tai?
-Projektas „Priešakinėse linijose“ kvietė visus medicinos darbuotojus tapti karantino dienoraščio metraštininkais, dalytis pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, visuomenei atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms.
Be to, kūrybinė projekto komanda, bendradarbiaudama su ligoninių atstovais, nuotraukomis, vaizdo siužetais bei išskirtiniais straipsniais įamžino Lietuvos ligoninių personalo veiklos, emocijų ir darbo užkulisius.
Kaip gimė ši mintis?
-Pirma idėja buvo paraginti jaunus žmones laikytis karantino ir apsaugoti senjorus, taip įgyvendinau su partneriais nedidelę akciją „Jei jaunystė suvoktų – senatvė galėtų“, kurios metu Kauno senjorai dalijosi jautriomis žinutėmis ir kvietė visus susitelkti bei likti namuose. Po šios akcijos visiškai natūraliai gimė projektas „Priešakinėse linijose“, aiškiai pajutau, ką turiu daryti, ir dariau.
Tiesa, labai dėkoju profesorei ir, beje, Lietuvos komunikacijos asociacijos (LTKA) steigėjai Audronei Nugaraitei, kuri pirma išgirdo apie šį mano projektą ir paskatino daryti, taip pat rekomendavo susisiekti su Jaunųjų gydytojų asociacija. Kai palaiko tokia profesionalė, tikrai drąsiau. Jaučiau, kad dabar, o ne kada nors vėliau turiu suburti komandą ir parodyti visuomenei medicinos darbuotojų užkulisius. Iki projekto dar nė vienas portalas nebuvo įžengęs į priešakines ligoninių linijas, todėl daug kas tik galėjo įsivaizduoti, kaip ten yra.
Prasidėjus karantinui visi blaškėmės – reikia kaukių ar ne, medikai dirba ar atostogauja, nes nėra planinių vizitų, operacijų. Man ir pačiai buvo labai smalsu, kaip gyvena tie, kurie tikrai įtemptu laikotarpiu dirba 24/7, ką jaučia ir su kuo susiduria pasaulinės pandemijos metu. Lietuvos žiniasklaidoje buvo labai daug chaoso, kaltinimų, kalbėjimo apie virusą, tačiau kalbančių medikų – vos keli. Norėjau plačiau pasižiūrėti į koronaviruso užkulisius bei iš pirmų lūpų išgirsti, kaip pasikeitė gyvenimas tų, kurie Lietuvai ir visam pasauliui sudėtingu metu negalėjo ramiai sėdėti namuose prie TV ekranų ir skųstis, kad nėra ką veikti.
Kodėl tu? Juk galėjo daryti ir kažkas kitas.
-Patikėkit, vidinis dialogas, kam man to reikia, kodėl aš, buvo. Gerą pusvalandį. Bet kaip ir sakiau, nuo pat pradžių jutau, kad to reikia. Paskambinau keliems pažįstamiems, kurie dirbo sveikatos srityje ir patvirtino, kad idėja gera, bet jų balsuose išgirdau abejonių, ar pačios ligoninės įleis filmuoti kažkokius savanorius, ar medicinos darbuotojai kalbės ir atvirai dalinsis savo išgyvenimais.
Abejonių buvo, bet viduje žinojau, kad negaliu to nedaryti. Tai buvo išskirtinė galimybė užfiksuoti neeilinį, ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui svarbų įvykį. Pabrėžiu, nė viena televizija ir portalas dar nebuvo įkėlęs kojos į priešakines linijas, o mūsų projektas jau viešino pirmuosius vaizdo siužetus bei nuotraukas iš Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų skyriaus.
Pasidžiaugsiu, kad pirmieji ne tik išdrįsome ten patekti, bet ir atskleidėme su infekuotais ligoniais dirbančių medikų, slaugytojų darbo užkulisius. Nacionaliniai žinių kanalai prašė medžiagos, darė reportažus, o mes ja dalinomės neatlygintinai, nes tikslas ir buvo paskleisti kuo plačiau tuos užkulisius.
Patikėjai projektu nuo pat pradžių?
-Iš pradžių dariau, o po to galvojau. Turbūt jei nebūčiau tikėjusi, nebūčiau dariusi, o jei būčiau ilgai galvojusi, gal irgi nebūčiau dariusi. Viskas vyko labai greitai. Sėdėjau virtuvėje, gimė idėja, paskambinau keliems žmonėms ir po pusvalandžio jau žinojau, kad vyks. Kaip seksis, nežinojau, bet užteko kelių įkvepiančių pritarimų. Tokia esu: kai pagauna idėja, sunku mane sustabdyti.
Kada pamilai savo projektą?
-Nuo pačios minties, kad teks tai įamžinti.
Kuo prasidėjo ir baigėsi „Priešakinėse linijose“?
-Pirmiausia suradau partnerę – Jaunųjų gydytojų asociaciją, kuri padėjo dar giliau pažvelgti į medicinos darbuotojų užkulisius, leido suprasti, kas svarbu, ypač kalbant apie emocinį faktorių. O baigėsi visai neseniai. Archyve – daugiau kaip 30 medikų istorijų iš maždaug dvidešimties šalies ir užsienio miestų, jos pasklido projekto svetainėje, „Facebook“ profilyje bei šalies žiniasklaidoje.
Kiek žmonių dirbo šiame 2,5 mėnesio trukusiame projekte?
-Intensyviai dirbome šešiese, o iš viso prisidėjo apie 25 žmonės. Esu be galo dėkinga kiekvienam. Kažkoks stebuklas, nes su daugeliu žmonių, patikėjusių idėja ir prisijungusių, niekada anksčiau nesimačiau. Tai – didžiulė gyvenimo dovana.
Reikėjo pajamų, rėmėjų, kas jais rūpinosi?
-Projektas buvo paremtas savanoryste, todėl tų finansų daug nereikėjo. O jų ir neturėjome. Labiausiai reikėjo žmonių, kurie patikėtų ir padėtų įgyvendinti idėją. Parėmė dovanomis, kurias parūpinau pati su partnere – Jaunųjų gydytojų asociacija. Pavyzdžiui, IKI dovanojo savanoriams vitaminų rinkinius, kuriuose buvo švieži vaisiai, riešutai ir kiti sveiki skanėstai. Kaip galėjome, taip stengėmės atsidėkoti rėmėjams.
Kaip surasdavai pašnekovus?
-Pašnekovų ieškodavome per ligoninių atstovus, taip pat padėjo Jaunųjų gydytojų asociacijos komanda, kurios keli nariai prisijungė prie projekto. Vėliau patys medicinos darbuotojai siuntė savo darbo užkulisius. Paieškos procesas vyko įvairiais kanalais.
Ar pavykdavo lengvai juos įkalbėti medikus atsiverti tokiomis sąlygomis?
-Oi, tikrai buvo visko. Tačiau tiek man nuvykus filmuoti, tiek projekto rašytojoms, kurios darė išskirtinius interviu su medikais, tekdavo iš pradžių nemažai padaryti, kad pašnekovai būtų atviresni, bet su laiku, kai vis daugiau jų išgirdo apie mūsų projektą, kalbėdavo noriau. Kalbėjo ir tie, kurie iki tol nekalbėdavo su žiniasklaidos atstovais. Buvo ir taip, kad atvykus filmuoti griežtai atsisakė įleisti į operacinės zoną, tačiau žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir ten prabuvome net 1,5 valandos.
Daug žmonių bijo viešai kalbėti. Kokie metodai padeda prakalbinti žmogų?
-Daug metų dirbau televizijos projektuose ir galiu pasakyti, kad receptas – neįmantrus: paprastas ir nuoširdus pokalbis prieš filmavimą. Interviu telefonu galioja ta pati taisyklė.
Ar galvojote apie tai, kad įgyvendinti tokį projektą pandemijos metu – gana pavojinga?
– Iš priešakinių linijų gaudavome tiek pačių medikų, tiek ir komandos, kuri dar ir filmavo, nuotraukas. Pavojinga tiek pat, kiek ir kiekvieną dieną daugumai medicinos darbuotojų. Naudojome visas apsaugines priemones ir drąsiai vykome į ligonines. Tiesą pasakius, atvirai pabendravus su medikais ir pabuvus „nešvariose“ zonose supranti, kad viskas baisiau atrodo, kai esi toli nuo to. Džiaugiuosi, kad mes ir patys ramiau pasijutome, kai pamatėme, kaip profesionaliai dirba Lietuvos medikai, ir visuomenei praskleidėme gandais apgaubtą jų darbo kasdienybę.
Per karantiną tau padaugėjo ar kaip tik sumažėjo tiesioginių darbų?
-Per karantiną turėjau labai daug darbo: įgyvendinau su partneriais du projektus, pradėjo veikti mano interneto svetainė www.ugdantikomunikacija.lt, su vyru dar turėjome nemažai savo verslo reikalų, taip pat konsultavau komunikacijos klausimais nuolatinius klientus. Balandžio mėnesį dirbau be poilsio dienų, mažiausiai po 12 valandų per dieną. Todėl karantinas man buvo visiškas darbų pikas. Kai tik pagalvoju, kad gal jau ramiai pagyvensiu, dažniausiai nutinka atvirkščiai. Tokia karma ir ji man visai patinka.😊
Kaip planavai savo laiką, kad jo viskam užtektų?
-Laikas buvo skirtas darbui ir miegui. Toks ir planavimas. Daug ką teko atidėti, bet dėl to visai neliūdėjau, nebuvo kada. Aš visada sakau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Moku ir daug dirbti, bet moku ir ilsėtis. Ir viena, ir kita darau iš širdies.😊😊😊
Kokį įprotį po karantino saugosi kaip patį brangiausią?
-Įprotis daryti, nepaisant abejonių. Buvo daug momentų, kai galėjau patingėti ir nedaryti. Dar vienas didelis iššūkis, kurį, manau, sėkmingai įveikiau, buvo paprašyti kitų pagalbos. Aš mėgstu viską daryti pati, bet šį kartą teko perlipti per savo ambicijas ir labai dėl to džiaugiuosi, gyvenimas suvedė su daug nuostabių žmonių.
Savo asmeniniame FB profilyje esi vis dar su kauke? Ar dar saugaisi?
-Jau pasikeičiau profilio nuotrauką, bet saugausi. Gal ne taip, kaip karantino pradžioje, bet, manau, visi išmokome plauti rankas, vertinti laisvę ir gyvą bendravimą. Po karantino gyvensime kur kas budriau, dėvėsime tam tikrose vietose kaukes, plausime rankas ir dažniau pasidžiaugsime gyvu bendravimu.
Kas toliau?
-Dar viena nuostabi gyvenimo patirtis.
