Sąvokos komunikacijoje, išplaunančios arba akcentuojančios esmę. Asmeninės ir prekių ženklų vertybės bei lyderystė. Sprendimai, aiški pozicija, kurių nenupudruoja pažadai ir gražios kalbos. Vartotojų lūkesčiai ir prekių ženklų provokacijos. Dėmesys kaip pagrindinė valiuta ir priemonės jo pasiekti. Medijų atsakomybė, nustelbta pataikavimo masėms. Darbdavio įvaizdžių grimasos, socialinių tinklų algoritmų paminta žodžio laisvė ir plaunamas tvarumas. Taip 2022-uosius apibendrina Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos pirmininkas, „Kuras ir partneriai“ vadovas, komunikacijos bei tvarumo ir socialinės atsakomybės ekspertas Donatas Kuras.
Šių metų ryškiausias įvykis – neišprovokuota Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Ji dar kartą atkreipė dėmesį ir į žodžio, sąvokos tikslumo reikšmę. Dalis tai vadina „karu Ukrainoje“ ar net „Ukrainos konfliktu“, tokiu būdu, deja, išplaunant esmę – kas yra šios situacijos kaltininkas, agresorius.
Karo kontekste dar didesnę svarbą įgijo vertybės bei lyderystė ir jos komunikacija. Matėme pavyzdžių, kaip reikiamų sprendimų nepriėmę verslai susidūrė su neigiamomis pasekmėmis. Ir jokia komunikacija jų negali išgelbėti – nes pirma yra vertybės ir jomis paremti sprendimai, o tik po to jau atitinkama komunikacija.
Vertybių svarba matoma ne tik dėl karo, bet ir dėl tam tikrų pokyčių visuomenėje. Bene ryškiausiais 2022-ųjų pavyzdžiais (ne karo kontekste) laikyčiau Beno Gudelio kalbas LRT laidoje ar tam tikro skonio traškučius. Ir čia kalba, mano galva, net ne apie cancel kultūrą, bet tam tikras vertybes, viešosios erdvės etiką.
Jau gerokai anksčiau tyrimai indikavo vartotojų lūkesčius prekės ženklams nebūti vertybiškai neutraliems, prisidėti prie aktualių socialinių problemų sprendimo. Dabar, visuomenėms esant nuovargio nuo pandemijos bei karo būsenoje, vis rečiau „leidžiama“ būti neutraliais, o reakcijos į atitinkamus veiksmus ar sprendimus – gerokai aštresnės.
Panašu, jog dalis prekės ženklų ir žmonių su tuo sąmoningai žaidžia, sąmoningai provokuoja tikėdamiesi dėmesio. Dalis bando juos teisinti sakydami, kad dėmesys dabar yra pagrindinė valiuta ir visos priemonės kovoje dėl jo pateisinamos. Aš gi kelčiau klausimą apie komunikacijos plačiąja prasme etiką, komunikacinių žinučių prasmę.
Neretai išgirsi: „Mes rašome, kuriame, publikuojame, nes žmonės tai skaito / vartoja“. Tačiau ar tokiu atveju nedingsta komunikacijos ir medijų atsakomybė? Juk tai galingas įrankis, galintis formuoti nuostatas, skatinti elgseną. Gal metas ieškoti „tvarumo“ ir turinio srityje, vadovaujantis principu „mažiau yra daugiau“, ypač, kai didelė dalis vartotojų yra akivaizdaus emocinio ir psichologinio nuovargio būsenoje. Kelti klausimą, ar nejudame beprasmio turinio suktuko link? Vis dažnesnis atsiribojimas nuo socialinių tinklų, manyčiau, yra akivaizdi to išraiška.
Mažai prasmės turinčio turinio laviną šiemet stebime ir „LinkedIn“. Natūralu, kad įmonėms skiriant dar daugiau dėmesio darbdavio įvaizdžiui, vidinei komunikacijai, siekiama skatinti darbuotojus tapti įmonių ambasadoriais. Juolab, įvairūs tyrimai rodo, kad jų kuriamu turiniu pasitikima labiau. Tik ar išties ir kaip ilgai, kyla klausimas matant n-tąjį įrašą apie tai, kaip įmonėje švenčiami kolegų gimtadieniai, valgomos spurgos pirmadieniais ar geriamas vynas penktadieniais. O kur dar asmeniniai įrašai apie dar vieną perskaitytą knygą ar tiesiog dalyvavimą mokymuose? Šis korporatyvinis turinys braunasi ir į kitas erdves, kuriose anksčiau buvo tiesiog ieškoma atgaivos akims – pavyzdžiui, „Instagram“.
Žinoma, visi mes ir prekių ženklai esame laisvi tokį turinį kurti. Tačiau ar išties laisvi, kilo klausimas šiemet, matant kaip „Meta“ algoritmai ar mankurtai cenzūruoja ne tik vaizdus, susijusius su karu Ukrainoje, bet ir aštresnius žodžius agresoriaus atžvilgiu. Ir tada kyla klausimas, ar ne metas pasakyti, kad karalius nuogas, kai scrolindamas matai vienodus rožinius ir mažai prasmės turinčius įrašus, o tai, kas iš tikrųjų svarbu, nebeturi teisės išvysti dienos šviesą?
Kartu su stiprėjančiomis medijų kanalų koncentracijos tendencijomis bei įtarimais, kad kai kurie jų perkami ne dėl finansinių, bet gal ir geopolitinių interesų, tai turėtų uždegti raudoną lemputę, kalbant apie žodžio laisvės ir demokratijos ateitį. Tos tikrosios, išsilavinusios ir paremtos pagarba mažumai, o ne galinčios virsti daugumos diktatūra ar idiokratija (o gal tiktokratija?)
Ar ne metas pasakyti, kad karalius nuogas, kai scrolindamas matai vienodus rožinius ir mažai prasmės turinčius įrašus, o tai, kas iš tikrųjų svarbu, nebeturi teisės išvysti dienos šviesą? Šiemet dar stipriau pamatėme, koks galingas įrankis yra dezinformacija ir kaip sunku su ja kovoti. Ten, kur anksčiau liejosi sąmokslo teorijos apie pasaulinį sąmokslą ir čipus vakcinose, dabar apstu antivakarietiško ir prorusiško naratyvo.
Keliu klausimą, kiek turinio jūroje skęstantis pilietis, dėl kurio dėmesio vis kovojama ir kuris šį dėmesį dalindamas dažnai teskaito antraštę ar tepažiūri kelių sekundžių video, dar pajėgus atskirti pelus nuo grūdų, analizuoti ir suprasti reiškinius, jų priežastis ir galimas pasekmes?
Ir pabaigai – viena tema, kuri man asmeniškai aktuali ir „skauda“ – tvarumas. Ne kartą atkreipiau dėmesį, kaip kartais nuvalkiojame šį žodį. Iš dalies todėl, kad sustainability dažniausiai verčiame kaip tvarumas, nors gal tiksliau būtų tai vadinti „darnia įmonių veikla“, „įmonių veiklos darna su fizine ir socialine aplinka“.
Džiugu, kad vis daugiau bendrovių suka tvarios veiklos keliu. Dėl įvairių ateinančių reguliavimų tokių organizacijų bus dar daugiau. Visgi norėtųsi palinkėti nepamiršti to prasmės ir neužkliūti už greenwashing akmenėlių, nes tai mažina pasitikėjimą ne tik šiuo procesu, bet ir verslu apskritai.
Linkėdamas sėkmingų ir laimingų 2023-iųjų, viliuosi, kad jie bus ramesni bei taikesni. Tačiau aiškiai suprantu ir tai, kad gyvename polikrizių kupiname VUCA pasaulyje, todėl turime gebėti komunikuoti neapibrėžtume. Vertybės bei dėmesys prasmei ir tikslui, tikiu, yra tai daryti padedantys ramsčiai.
Komentaras publikuotas portale „M360”.