Balandžio 13 d. vykusiame RsV klube buvo bandoma griauti komunikacijos sienas ir sugebėti suprasti pastarosios galią dvasiniame pasaulyje. Neeilinė tema, neeilinė Didžiojo Ketvirtadienio diena ir drąsus pranešėjas, įrodęs dar kartą, kad Bažnyčioje komunikacijos sienos neegzistuoja. Jas sukuriame MES.
Policijos kapelionas Algirdas Toliatas, žinomas ne tik savo charizma, aistra motociklams ir meile gyvenimui, bet ir kaip knygos ,,Žmogaus ir Dievo metai“ autorius, išskyrė ne vieną aspektą, leidusį suprasti, kad komunikacija, apnuogindama žmogų, turi jam suteikti pirmykštę rojaus dovaną – laisvę. Už tokią komunikaciją negalima pykti, nors bjaurastis ir pasakoma tiesiai, nors ir lieki nuogas. Likti privalo tik vienas jausmas – rojaus laisvė.
Kodėl gi sukuriame komunikacijos sienas? Todėl, kad nemokame būti nuolankūs. Anot Algirdo Toliato, nuolankumas nėra silpnumo sinonimas, tai yra galimybė pamatyti pašnekovą kitomis akimis ir jį iš tikrųjų suprasti. Be supratimo taikli komunikacija yra neįmanoma ir yra pasmerkta nesugebėjimui paliesti žmogų.
Komunikacija yra dviejų auditorijų dialogas ir tam, kad jis būtų tikras ir be sienų, be apsinuoginimo užmegzti santykio nepavyks. Tad geriausias Algirdo Toliato patarimas – apnuoginti sielą, kas leis atskirti ir ištarti ,,NE“ tokiu būdu, kad nuėjęs pašnekovas būtų supratęs lyg jam būtų pasakyta ,,TAIP“. Rizikinga. Tačiau dėl laisvės jausmo bandyti verta.